MOKYTOJAS GITCHIN FUNAKOSHI ( 1868-1957 )
Mokytojas , filologas, kovos menų meistras Gitchin Funakoshi (Gitinas Funakošis) gimė Siuri mieste, Okinavos prefektūroje. Meistras gimė dviem mėnesiais ankščiau laiko, todėl daugelis laukė jo ankstyvos mirties. Augo jis pas savo senelius ir, visų nuostabai, nustojo sirguliuoti, nors mažų sveikatos problemų turėjo.
Močiūtė jį nuo pat mažens mokė klasikinės kiniečių literatūros ir čia jaunajam Gitchin‘ui puikiai sekėsi.
Beje, Funakoshi šeimos pavardė iš pat pradžių buvo Tominakoshi. Jo senelis iš tėvo pusės dirbo Imperatoriaus dvare ir buvo apdovanotas didele pensija, kurią iššvaistė Gishu- Funakoshi‘o tėvas…Taip šeima prarado ir turtą, kurį jiems buvo palikęs senelis ir garsią pavardę.
Meistras gimė tuo metu, kada Okinavoje senąją tvarką keitė nauja. Meidzi reformos tik dabar buvo pasiekusios Okinavą ir aristokratams reikėjo atsisakyti daugelio dalykų- katana nešiojimo ir tradicinės aprangos- kimono . Su tuom jie dar galėjo susitaikyti, tačiau niekaip negalėjo paklusti kitam įsakymui- kasos nusikirpimui, kurią jie nešiodavo. Toks simbolis rodė jų priklausomybę aukštesniam sluoksniui ir jie negalėjo atsisakyti savo „ valdžios“ simbolio.
Paauglys Funakoshi nelabai rodė didelį susirūpinimą tomis reformomis, tačiau, jo šeimai tai buvo rimtas išbandymas ir ji visa rėmė „Užsispyrusių partiją“ , kuri nerėmė Meidzi pertvarkų.
Šeimos santykiai buvo tokie svarbūs, jog Gitchin‘as atsisakė laimėtos stipendijos ir galimybės studijuoti Tokijo Medicinos Universitete. Tokijuje šios reformos buvo jau seniai įsigaliojusios ir į Universitetus nepriimdavo tų, kurie nešiodavo surištus plaukus pagal senąjį paprotį.
Antrą kartą Mokytojas susidūrė su šia problema norėdamas gauti mokytojo darbą Okinavoje 1888 metais. Tada, visos šeimos pykčiui, jis ją nusikirpo…
Kaip vėliau rašė pats Meistras„…korta jau buvo mesta ..“ tiek dėl jo, tiek dėl pačios Okinavos.
Kitus savo trisdešimt metų Mokytojas praleido Siuri ir Naha miestuose ir jų apylinkėse mokytojaudamas.Paties meistro knygoje randame, jog Okinavos kovos menais jis pradėjo užsiiminėti būdamas vienuolikos metų, tačiau jo biografiją tyrinėję žmonės rašo, jog tai nutiko daug vėliau- Meistrui sulaukus dvidešimties…
Pirmuoju jo Mokytoju tapo Taiten Kindzio ( 1837- 1917), nors – kaip minėjau, Meistras rašė, jog užsiiminėti pradėjo pas Jasucune Azato sūnų, su kuriuo vaikystėje draugavo.
Taiten Kindzio turėjo pravardę „ Geležinis kūmštis“ , nes vienu smūgiu nukaudavo jautį. Pas jį Meistras pasitreniravo neilgai, greičiausiai dėl nesugyvenamo Taiten‘o būdo ir pradėjo treniruotis pas Meistrą Azato Anko( 1828-1906).
Treniruodamasis naktimis, Gitchin‘as mokėsi ir kartodavo šimtus kartų vieną ir tą pačią kata, nes nesugebėdavo pas Meistrą paklausti kažko naujo… Meistras Azato buvo labai priekabus ir žiūrėdavo kata atlikimo kokybės.
Po treniruočių ,Azato Gitchin‘ui duodavo psichologinių pamokymų, duodavo suprasti ir suvokti ne tik techninę, bet ir psichologinę karatė pusę.
Pats Meistras Azato mokėsi kovos menų pas- S. Macumura ( shuri-te),Naha-te pas Nagakamą , Tomari-te pas K. Matsumorą.
Kitu Funakoshi‘o Mokytoju buvo geras Azato draugas Jasucunė( Anko) Itosu ( 1831-1915).
A. Itosu mokėsi pas Mokytoją Gushukumą ( Tomari-te), N.Chikudon
( Naha –te) ir Meistrą S. Matsumura.
Meistras Itosu ( 1831-1915)
Pas šį Meistrą Funakosh’i mokėsi Tekki grupės kata.
Dar vienu Mokytoju buvo pačių Azato ir Itosu kovos meno treniravęs Sokonas “Bushi” Macumura(1809- 1901).Jį vadino Okinavos Miyamoto Musashi. Be beginklės kovos , Meistras buvo įvaldęs Dzigen-ryu mokyklos fechtavimo kardu techniką. Jis praktikavo sekančias kata: Naihanchi , Passai, Chinto, Seisan, Kusanku, Hakutsuru, Chanan Sho ir Dai, Sagukava No Kun ir Macumura No Sai.
Sokonas “ Bushi” Matsumura ( 1809-1901)
Gichin’ui teko mokytis ir pas kitą Okinavos meistrą- Kanryo Higaonna( 1853- 1915).
Daug laiko praleidęs Kinijoje ir ten mokęsis kovos meno, jis į Okinavą atvežė daug Kinijoje naudotų pagalbinių priemonių kovos meno technikai ir fiziniam pasirengimui gerinti- sunkius maišus, sunkius batus kojų smūgiams, įvairius svorius kilnojimui.
Gitchin‘as buvo išmokęs ir kovos meno su ilga lazda- bo- technikos.
Kalbama, jog šio meno jį galėjo išmokyti jo tėvas, kuris puikiai valdė lazdą.
Be treniruočių pas žymiausius to meto Okinavos Meistrus , Mokytojas daug dėmesio skirdavo asmeninėms treniruotėms. Kai pakildavo vėjas, Jis pasiimdavo šiaudinį skydą ir užsilipęs ant savo namo stogo stovėdavo ir atidirbdavo raitelio- kiba dachi- stovėseną.
Gitchin‘o žmona buvo puikiai įvaldžiusi karatė meną, tad kartais treniruoti Meistro mokinius ateidavo ji.
Su ja Gitchin‘as turėjo keturis vaikus- tris sūnus ir dukrą.
Kalbama, jog net būdamas gero, taikaus būdo, Meistras ne kartą panaudojo savo žinias savigynai prieš įvairaus plauko elementus, kurių tuo metu Okinavoje buvo daug.
Nors ir gyvendamas prie vandens, Meistras taip ir neišmoko plaukti… Be karatė Jis užsiiminėjo rankų lenkimu, buvo virvės traukimo komandos narys. Pačiu pagrindiniu smūgių atidirbimo įrankiu Meistras laikė makivarą- šiaudais apsuktą medinę lentą, į kurią atidirbinėdavo tiek rankų tiek kojų smūgius.
Po truputį karatė ėmė tapti labiau prieinama visuomenei ir apie 1892 metus ,
Itosu su keliais savo mokiniais pademonstravo karate Sintaro Ogavai- žmogui, atsakingam už fizinio lavinimo programą Japonijos mokyklose. Taip karate buvo įtraukta į Karininkų parengimo mokyklos programą ir Okinavos pagrindinės mokyklos programą, kaip privaloma disciplina.
1901 ( ar 1902) metais jau pats Funkoshi‘s pademonstravo karatė tam pačiam Ogavai, ko pasekoje karatė buvo įtraukta į visų Okinavos fizinio parengimo mokyklų programą.
Okinavos karatė susidomėjo Japonijos kariškai, todėl 1912 metais į Okinavą atvyko Japonijos Imperatoriškojo laivyno kariškių grupė.
Nuo 1912 metų Funakoshi , kartu su kitais Okinavos karatė meistrais – Mabuni,Gushukuma, Ogushuku, Tokumura, Ishikava, Jahiku, Kiyamu – vis dažniau ėmė demonstruoti karatė didžiuosiuose Okinavos miestuose- Siuri ir Naha.
Tuo pat metu apie karatė kovos meną jau sklandė kalbos ir pačioje Japonijoje ir 1916 metais Meistras gavo oficialų pasiūlymą pademonstruoti karate Tokijuje, Kovos menų rūmuose- Butoku-kan. Tai buvo pirmasis ir sėkmingas Funakoshi‘o pasirodymas sostinėje.
1921 metų , kovo 6 dieną būsimasis Imperatorius Hirohito ,grįždamas iš kelionės po Europą, panoro savo akimis pamatyti karatė meną. Jam buvo pademonstruota kata, kumitė ir tamishevari Siuri pilyje. Princas buvo sužavėtas ir tai nulėmė galutinį karatė likimą.
1922 metų pavasarį Švietimo Ministerija organizavo parodą-susitikimus su įvairių kovos menų propaguotojais . Rengėjų prašymu Gitin’as atsivežė trijų tomų rankraštį apie karatė. Vėliau visas šis paveldas dingo per Tokijuje vykusį žemės drebėjimą. Vietoje prarastų šių unikalių rankraščių, kurie buvo pavadinti “Riukiu kempo karatė”, greit buvo išleista knyga pavadinimu “ Rentan goshin karatė- dziutsu”.
Ši knyga turėjo didžiulį pasisekimą, todėl, prikalbintas dziudo genijaus Dzigoro Kano ir kendo Meistro Nakajama Hakudo, Funakosh’i pasiliko Tokijuje su keliais savo mokiniais. Jis išsinuomojo namą, kuriame gyveno su trečiuoju savo sūnumi Gigo ( Yoshitaka).
Įvairiuose Universitetuose atsirado norinčių užsiiminėti karatė, todėl mokinių skaičius didėjo.
Tokiuose Universitetuose kaip Vaseda, Takushioku , Hoshei jam padėjo jo mokiniai, o pats Meistras dar treniravo keliose Karo Akademijose.
Apie 1924 metus, Funkoshi į karatė įtraukia diržų – kyu ir dan- klasifikaciją. Jo mokiniai diržus- pagal jponiškas tradicijas rišdavosi mazgu priekyje, tačiau- dėl neaiškių priežasčių- pats Meistras rišdavosi senuoju- kinietišku būdu – šone. Be šitų naujienų, karatė užsiėmimas Meistras pasirinko plonesnę kimono, nei iki tol naudodavo dziudo ir jiujitsu atstovai. Kaip tvirtino Jis pats- kad būtų lengviau judėti ir smūgiuoti kojomis.
Dvidešimtųjų pabaigoje ar trisdešimtųjų pradžioje, Gitin‘as susipažino su Aikido įkūrėju Morihejumi Ueshiba( 1883- 1969). Kartu Budo Mokytojai praleisdavo nemažai laiko kalbėdami apie kovos menus ir jų filosofinę reikšmę.1935 metais pasirodo nauja Meistro knyga- „ Karate-do kiochan“. Šioje knygoje Funkosh‘i karatė pavadinimą rašo jau nauju- hieroglifu „ tuščia ranka“ , o ne kinietišku , kas reiškė „kinietiška ranka“. Meistras pakeitė ir kata pavadinimus iš senesnių , kinietiškų šaknų turinčių, į japonų kalbai artimesnius pavadinimus.
1936 metais atidaro savo karatė mokyklą, kurią jo mokiniai pavadina„ Shotokan“ . Pats Meistras nėra linkęs duoti pavadinimą savo mokyklai, nes, pasak Jo- „ Karate yra viena“.
Shoto- „ bangos ir pušys“. Tokiu slapyvardžiu Meistras pasirašinėdavo po savo kūriniais.
Gigo( Yoshitaka) Funakoshi ( 1912-1981) Shotokan stilius tapo tuo stiliumi, kuris atvėrė karatė pasauliui.
Atidarius savo mokyklą, pagrindiniais instruktoriais tapo Meistro sūnus Gigo Funakoshi ir Sigeru Egami(1912-1981).
Gigo, kuris buvo aukštas ir fiziškai neblogai sudėtas- nors ir dažnai sirgdavo- propagavo kietesnį karatė nei Funakoshi‘s vyresnysis, todėl brendo „ kartų karas“ tarp jaunojo meistro ir karatė Mokytojo.
Gigo vertė savo mokinius dirbti kietai, negailint nei savęs, nei partnerio. Jo treniruotėse darant kata, drebėdavo grindys, į ką vyresnysis Funakoshi atsakydavo: „ Per kietai. Per kietai“.
Vyresniajam Meistrui rūpėjo karatė kaip savigynos menas ir filosofiniai aspektai, kai tuo tarpu Gigo įveda naujus kojų smūgius , norėdamas paįvairinti karatė arsenalą laisvoms kovoms, kurias Jis ėmė propaguoti savo mokinių tarpe.
Funakoshi sakydavo:“ Ne technika sukuria žmogų, o žmogus sukuria techniką“.
Todėl Meistro treniruotėse šimtais kartų, iki refleksinių judesių buvo atliekami judesiai, kata.
Meistras rėmėsi senuoju Okinavo principu- pergalė vienu vieninteliu smūgiu- ikken hisacu. Meistras dažnai naudodavo rankovės sugriebimus, išvedimus iš pusiausvyros ir metimus. Laisvas kovas darydavo tik patyrę meistrai, kurie jau žinojo vieno smūgio prasmę ir jį tobulai atlikdavo…
Pas jaunąjį Meistrą akcentuotos būdavo laisvos kovos, stovėsenos buvo aukštesnės, didesnis manevringumas, daugiau smūgių rankomis ir kojomis.
Tačiau, abu karate Meistrai versdavo mokinius daug ir intensyviai dirbti su makivara, per treniruotę liepdavo mokiniams atlikti vieną kata po 40-50 kartų. Kada Japonijai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, prasidėjo tikras karatė bumas, privertęs vos ne visus japonus mokytis šio kovos meno rimtai. Jie tikėjo, jog jei amerikiečių kariai įžengs į Tokiją, jie galės pasipriešinti agresoriams. Į treniruotes ateidavo net moterys, kurios be karatė ten mokėsi kovos su mediniais kardais- bokken.
Visa šalis kvepėjo mirtimi…
1945 metai tapo sunkiausi Meistro gyvenime. Visas Tokijas buvo subombarduotas, susprogdintos atominės bombos Hirosimoje ir Nagasakyje, Gigo- jo sūnus miršta nuo leukemijos.Per stebuklą likusi gyva, Jo žmona miršta 1947 metais…
Prislėgtas nelaimių , Meistras iš Oitos kaimelio- kur paskutines dienas gyveno kartu su žmona- grįžta į Tokiją pas savo vyresnįjį sūnų Yoshikide.
Su pastaruoju sūnumi santykiai buvo nelabai geri, nes jie kartu mokėsi karatė pas Meistrą Itosu, tačiau vėliau Yoshikidė persikėlė gyventi į Tokiją, kur susidėjo su blogos reputacijos kompanija ir prasilošė kazino.
Jis įsigudrino imti pinigus iš Tėvo mokinių ir jų negrąžindavo, tuo sukeldamas jų nepasitenkinimą. Nežiūrint į visas negandas, Mokytojas atstatė Shotokan būstinę ir 1949 metais įkūrė Japonijos Karate Asociaciją (JKA- Japan Karate Associacion). Pats Meistras tapo technikos Direktoriumi, tačiau, kaip rašė Jis pats: „…karatė nebeturėjo tos prieškarinės dvasios.“
Na o Meistro požiūrį ir Jo visą gyvenimo kelią nusako viena istorija, kuri nutiko ir buvo aprašyta viename amerikiečių leidinyje.
Vienas amerikiečių kariškis paprašė, jog Meistras pademonstruotų savo karatė jo kariams. Meistras sutiko, tačiau tik tuo atveju, jei visi kariai į demonstraciją ateis apsirengę paradiniais kostiumais. Jis paaiškino, jog ir Jis tada ateis vilkėdamas tradicinę japonų kimono…Juk demonstruos Jis ne šiaip techniką, o kovos meną, prie kurio prisidėjo visa savo širdimi…
Meistras pragyveno beveik devyniasdešimt metų. Savo ilgo gyvenimo receptu Jis laikė karate užsiėmimus ir sveiką gyvenimo būdą. Meistras niekada nerūkė ir labai ribojo alkoholinius gėrimus, miegojo vėsioje patalpoje ant grindų, nuolat grūdinosi šaltu vandeniu.
Meistro kapas Enkaku- dzi kapinėse
Funakoshi‘o parašyti“Dvidešimt karatė nuostatų“ ir dabar plačiai aptarinėjami ir aprašomi , kaip Mokytojo supratimas apie karatė ir jos reikšmę.
1. “Niekada nepamiršk, kad karatė prasideda ir baigiasi nusilenkimu”.
2. „ Karate niekada nepuola“.
3. „ Karate ugdo teisingumą“.
4. “ Pirmiausia- pažink save, po to- kitus“.
5. “ Svarbi ne kiek pati kūno technika, kiek proto technika“.
6. „Leisk savo protui judėti laisvai“.
7. „ Neatidumas ir nedėmesingumas atveda prie nesėkmių“.
8. “ Niekada negalvok, jog karate užsiiminėjama tik dodzio- salėje“.
9. „ Karate užsiiminėjama visą gyvenimą“.
10. “ Viskas , su kuo susiduri yra karate aspektas; rask jame reikalingą prasmę“.
11. “ Karate lyg karštas vanduo- jei jo nekaitinsi, jis atšals”.
12. „ Negalvok apie pergalę, galvok apie nepralaimėjimą“.
13. “ Veik atsižvelgdamas į priešininko veiksmus“.
14. “ Kovok remdamasis natūralumo strategija”.
15. “ Laikyk savo rankas ir kojas aštriais kardais”.
16. “ Atsiverk – ir galėsi kautis su dešimtimis tūkstančių priešininkų”.
17. “ Pradėdamas treniruotis, ugdyk įvairias padėtis, bet po to pereik prie tau natūralios padėties”.
18. “ Kata”.
19. “ Niekada nepamiršk apie savo stiprias ir silpnas vietas, savo kūno apribojimus ir technikos įsisavinimą”.
20. “ Ugdyk savo protą”.
JAPONIJOS KARATĖ ASOCIACIJA (JAPAN KARATE ASSOCIATION 日本 空手 協会 )
G. Funakoshi suvaidino svarbų vaidmenį įvedant karatė iš Okinavos į Japonija, tačiau Jo mokiniai sukūrė Organizaciją, kuri tapo pačia didžiausia shotokan karatė Organizacija Pasaulyje JKA (日本 空手 協会 Japan Karate Association). Prie jos kūrimo prisidėjo pirmieji Mokytojo mokiniai – Isao Obata, Masatoshi Nakayama ir Hidetaka Nishiyama. M. Nakayama buvo paskirtas vyriausiuoju Asociacijos instruktoriumi. Juo Meistras buvo iki pat savo mirties 1987m.
Asociacija oficialiai įkurta 1949 m. gegužės 27 dieną. Ir dabar tai didžiausia shotokan karatė organizacija, kuri vienija apie 140 šalių visame Pasaulyje.
Asociacijos adresas Tokijuje: 2-23-15 Koraku, Bukyo-ku, Tokyo, Japan 112-0004
Oficialus Japan Karate Association puslapis: http://jka.or.jp/en/